| Juozapavičius: lietuviai nenori antikorupcinės kultūros |
|
| Straipsniai ir interviu | ||||||||||||||||||||||||
| Autorius Ugnė Naujokaitytė | Alfa.lt | ||||||||||||||||||||||||
| liepos 28, 2008 | ||||||||||||||||||||||||
|
R. Juozapavičius, šioje srityje dirbantis jau ketvirtus metus, teigia, kad Lietuvos piliečiai dar nėra pasirengę priimti antikorupcinės kultūros. Pasak jo, tyrimai rodo, jog du iš trijų žmonių pasiruošę duoti kyšį, kad išspręstų savo problemas. „Vyrauja bendras tikėjimas, kad korupcija padeda. Visi mes apgaudinėjame vieni kitus“, – mano „Transparency International“ vadovas. Šiame pokalbyje – apie korupcijos šaknis, neskaidrią žiniasklaidą, nusivylimą politikais, praėjusią savaitę patvirtintą Nacionalinę kovos su korupcija programą bei R. Juozapavičiaus ateities, kuri nebesusijusi su kovotojo prieš kyšininkavimą amplua, planus. Kokią veiklą vystote šiuo metu? Mūsų organizacijos viešojoje erdvėje yra mažiau – tai faktas. Mes esame susirūpinę savifinansavimu. Atliekame projektus, kurių esmė – rinkti ir teikti informaciją savo partneriams, kurie kuria gero valdymo instrumentus visame pasaulyje, buvome užsiėmę Aplinkos projektų valdymo agentūros antikorupcinės programos kūrimu, skaitėme paskaitas kariuomenėje. Mums labai svarbu padėti veikiančioms organizacijoms ir asmenims bei taip pat užtikrinti savo pajamas. Jokių ypatingų tyrimų šiuo metu nesame baigę, kadangi kiekvienas tyrimas mums kainuoja daug pastangų. Šiuo metu vykdome tyrimą apie žiniasklaidos korupciją. Taip pat artėja Lietuvos korupcijos žemėlapio tyrimas, kurį parėmė Nyderlandų ambasada. Taip pat domimės verslo etika. Teko girdėti, kad nuo spalio mėnesio paliksite „Transparency International“? Taip. Nuo spalio mėnesio aš planuoju nebedirbti. Ar tai susiję su sunkumais dirbant nevyriausybiniame sektoriuje? Gal dalyvausite rinkimuose į Seimą? Ne, į Seimą aš tikrai neisiu. Yra keletas aspektų, jei kalbame apie ateitį. Viena vertus, ketverius metus vadovaudamas šiai organizacijai, aš supratau, kad korupcijos pažabojimo šventė yra gerokai toliau ateityje nei įsivaizdavau. O žmonių nuostatų kitimas – žymiai lėtesnis procesas. Mes sėkmingai dirbame, visą laiką turime kelių mėnesių finansavimą į priekį, tačiau aš norėčiau išbandyti savo jėgas konsultavimo versle. Po ketverių metų veiklos suprantu, kaip veikiama nevyriausybiniame sektoriuje, tačiau norėčiau save išbandyti kitur. Kur glūdi korupcijos šaknys – gal sovietmetyje, kai reikėjo prisitaikyti, meluoti, slėpti? Žiūrint į praėjusių metų Lietuvos korupcijos žemėlapį, galima konstatuoti, kad padėtis šalyje stabilizuojasi. Tai jau yra gerai. Bet iš esmės mūsų istoriją suformavo tai, kad ilgus metus buvome okupuoti, tad bandymas susitarti su svetimu, su plėšiku – jis pakeitė žmonių sąmonę. Pažiūrėkime į partizanų istoriją: dažnai kyšis buvo būdas išsipirkti iš nelaisvės. Nekorumpuota visuomenė yra atvira ir susidedanti iš vienas kitą gerbiančių žmonių, kai vadovaujamasi tokiu principu – mylėk savo artimą arba „win win“ principu, kai laimi visi. Tačiau jei mąstoma „aš sau, tu sau“, tuomet atsiranda įvairių pagundų piktnaudžiauti. Kova su korupcija turėtų būti vadinama kitaip – veikimas už visuotinę meilę ir toleranciją. Tai turi būti žmonės, kurie myli vieni kitus, o mylėdami – yra atviri ir nelinkę piktnaudžiauti. Dabar yra sukurta tokia visuomenė, kurioje mes matome agresyvius verslininkus, jie siunčia pranešimą „aš galiu“ ir, man atrodo, kad jauni žmonės iš to mokosi. Tad visgi nematau tvirto pagrindo kalbėti, kad viskas greitai keisis į gerąją pusę. Kita vertus, aš nenoriu labai gąsdinti. Jei kalbėtume apie pasaulinį reitingą, Lietuva yra pirmame šalių penkiasdešimtuke iš dviejų šimtų. Yra valstybių, kuriose prieš korupciją kovojantys asmenys yra suvarpomi kulkomis, sodinami į kalėjimus. Ar „Transparency International“ ketina kaip nors ypatingai stebėti politinių partijų veiklą artėjant rinkimams? Norint stebėti, reikia galių. Mes jų neturime. Turime idėjų kurti internetinę svetainę, kuri padėtų žmonėms pasirinkti politikus pagal jų rinkimines programas, mes siekiame prisidėti prie tokios iniciatyvos, kurią vykdo Pilietinės visuomenės institutas. Žiniasklaida gerai stebi politikus. Konservatoriai, pavyzdžiui, kalbėję apie politinės reklamos per televiziją blogį, patys suskubo savo reklamą transliuoti. Kalbant apie Lietuvos politinį elitą, aš esu labai nusivylęs. Tai galiu pasakyti ir kaip Vyriausios tarnybinės etikos komisijos narys. Man labai slogų įspūdį paliko dalyvavimas teisme, kuriame aš atstovavau VTEK byloje prieš Kazimirą Prunskienę. Aš taip supratau teismo sprendimą: „Mes nė velnio nesuvokiame, kaip ši situacija reglamentuojama, bet Prunskienė nekalta“. Jeigu teismas nesupranta – gal turėtų įsigilinti? Gauname skundus dėl p. Blinkevičiūtės ir p. Paulausko veiksmų ir susidaro įspūdis, kad Lietuvos politikai nesupranta pagrindinio antikorupcijos principo „leiskite kitiems vertinti savo veiklą“. Kaip žiniasklaida gali atlikti savo funkciją ir stebėti politikų veiklą, jei ji pati yra korumpuota? Žiniasklaidos korupcijoje svarbūs keli aspektai. Pirmas dalykas, žiniasklaida užsiima tokia veikla, kurią galima traktuoti kaip turto prievartavimą. Jei neklystu, baudžiamajame kodekse už tai numatyti šešeri metai nelaisvės, todėl žmones, kurie prievartauja turtą, reikėtų sodinti į kalėjimą. Kitas dalykas, nors dalis žiniasklaidos įsigilino į kitų organizacijų skaidrumą, bet pati pamiršo, kad turi būti skaidri. Kaip jūs vertinate praėjusią savaitę priimtą Nacionalinės kovos su korupcija programą? Toje programoje yra daug gerų dalykų, bet norisi, kad ji būtų dar geresnė. Mes turime savo įsivaizdavimą, kokie yra prioritetai ir tikime, kad ginčuose gimsta tiesa. Ankstesnė programa buvo žymiai blogesnė. Mūsų nuomone ir siūlymu, programoje būtų gerai pasiremti apčiuopiamais kriterijais, pavyzdžiui, gyventojų, susiduriančių su korupcija patirtimi. Pavyzdžiui, politinės partijos verslininkams atrodo bene korumpuočiausios organizacijos. Todėl kai žmonių patirtis rodys, kad nebėra prievartavimo duoti kyšį norint suderinti detalų planų ar pan. – tuomet bus reali permaina. Kitas dalykas daugiau ideologinis. Mes labai tikime pareiškėjų gynimu, o tai yra pagrindinė priemonė pažabojant korupciją. Apie pareiškėjus programoje kalbama, bet labai nedaug. Mes tikime, kad kol šalyje nebus daug pareiškėjų, (tyrimai rodo, kad Rytų Europoje apie 20 proc. žmonių tiki, kad pareiškėjai padeda kovoti su korupcija. O pažangiose šalyse, gerai kontroliuojančiose korupciją – JAV, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje – šis procentas siekia 80 nuošimčių, t. y. tiek žmonių tiki, kad pareiškėjai yra gerai). Tokius žmones reikia ginti per darbo santykius, pvz., mes esame paruošę įstatymo projektą, kurio esmė – ginamas žmogus, pranešęs apie korupcijos atvejį. Ryškus pavyzdys yra p. Dalia Budrevičienė, kuri prabilo. Pareiškėjai taip pat turėtų būti skatinami pinigais. Daugybėje pasaulio šalių pareiškėjai gauna dalį pinigų, kuriuos išieško valstybė iš asmens, apie kurio nusikaltimą yra pranešama. JAV tai yra 25 proc., Prancūzijoje – 33 proc. Taip pat pasigendama aktyvesnio piliečių įtraukimo prižiūrint politikus, pvz.., vietinėse savivaldybėse. Vienas iš instrumentų, kaip kontroliuoti politikus – steigti vietines valdžios priežiūros komisijas, į kurias būtų įtraukiami žmonės „iš gatvės“, pvz., gerbiami žmonės, kurie dalyvautų svarstant pareigūnų etiką. Išgirdus tokį mūsų pasiūlymą daugumai kilo atmetimo reakcija – negi žmonės iš gatvės vertins jų etiką? Pagrindinis antikorupcijos principas – leisti kitam įvertinti. Pasigendame bendruomenės įtraukimo į sprendimų priėmimą ir etikos vertinimą. Taip pat reikėtų kalbėti apie kaštų ir naudos analizę bandant pažaboti didžiąją korupciją teisėkūroje. Leo LT projektas buvo brutalus pavyzdys, kad kaštų ir naudos analizė Lietuvoje neveikia. Norint priimti tokį didžiulį projektą, reikėtų turėti bent jau aiškų planą. Jeigu mes pritraukiame privatų partnerį (neturiu nieko prieš Maxima Lt), turėtų būti skaidrus konkursas, kurio metu laimėtų geriausias. Ačiū už pokalbį. Forumas | Peticija | Pranešk apie kyšį
|
||||||||||||||||||||||||
| < Ankstesnis | Kitas > |
|---|



Komentarai (16)